Kai nuvažiuoja stogas, pasimato žvaigždės

– Ir kas tau išrinko šitą automobilį? – bene dažniausias klausimas kurį gaunu iš racionaliai mastančių žmonių.
Atvirai prisipažinsiu: apie automobilius neišmanau nieko. Nič nič nieko. Ir lygiai taip pat puikiai žinau, kad visi Peugeot, Renault ir visi kiti “o” yra ‘говно’.
Už automobilio išrinkimą atsakingas buvo tėtis. “Aš pirksiu, aš važiuosiu. Dėl to jis turi būti mažas, taupus ir po pirmų metų nesugriūtų. Na ir pigus. Pirma mašina visgi.. ir vairavimo stažas.. 1 mėn. prieš 11 metų..” (Kaip aš taip išgyvenau.. please, do not ask, I have no idea.. :P) Man tiesiog reikėjo mašinos, kuri važiuotų. O kai nežinai kas per velnias ta mašina.. tai nelabai žinai ir ko norėt. Bet visgi.. pradžioj nusprendėm kad mano kriterijus labiausiai atitinka Škoda Fabia.. (Ir dar panaši į Mini Cooper.. o jie tokie gražūūūsss…) Po ilgų paieškų mane tėtis visgi perkalbėjo į Golfą. Nu.. Ok. Man gi reikia tiesiog Mašinos. Mašinos! Kuri važiuotų! Čia ir dabar!
Ir taip ėjo mėnuo.. du.. trys.. pusė metų.. Gana! Atsiverčiau automobilių skelbimus pati. Išvaliau visus išsaugotus filtrus, palikau vos keletą. Rikiuojam pagal “New”! Ir štai jis.. Toks juodas.. Sportinis.. Gražus(iš galo).. Kabrioletas.. Kurio mano tėtis nieku gyvu nepasirašys.. Ir apskritai.. Kas perka kabrioletą vidurį žiemos??? Lietaus šalyje.. Ir dar Peugeaut.. Skelbimą “Close”.
Už.. 65% numatyto biudžeto.. 2008 metų automobilis.. “Open” Vis dar gražu. Peugeaut. “Close”.
“Open” 65% biudžeto. Mašina. Važiuojanti. Kabrioletas. Peugeot. “Close”
“Open” 65% biudžeto. Mašina. Važiuojanti. Kabrioletas. Juodas.. Hmm.. Tėtis. “Close”
“Open” 65% biudžeto. Mašina. Važiuojanti. Kabrioletas. Juodas.. Hmm.. Draugė irgi turi kabriotetą. Nusiunčiu jai foto. “Jee.. koks gražuolis.. Bet Peugeaut.” Tėtis.”Close”
“Open” 65% biudžeto. Mašina. Važiuojanti. Kabrioletas. Juodas.. Hmm… Taupus, važiuoja, pigus, kabrioletas!!!
Kažkaip reikia pranešti tėčiui. “Close”.

Laiškas – nuoroda “Sent”
Na taip. Pradžioj pagalvojo kad bajeris. Tada miestelio-kolegos automobilių meistrai sužinojo kokią beprotę dukrą tėtis turi, ir kad jai šovė į galvą pirkt Peugeot ir dar kabrioletą!!!<…>
Bet visgi kažkokių keistų sutapimų atsitiktinumų dėka tas autombilis Atsirado pas tėtį kieme. Ir.. dar didesnių pastangų dėka, man teko jį iš ten išmonyti..

Savaitgalį grįžau namo. Vakare tėtis paprašė raktelių kad įvarytų automobilį į garažą. Po kelių minučių pasigedau telefono ir supratau kad matyt būsiu palikus mašinoje. Išeinu laukan. Garažas tuščias. Nei tėčio, nei automobilio..

<…>
-Gal.. Klausyk.. Vasarą kokią savaitę.. aš duosiu Tau savo Audi..baby-im-cabrio

BANZAYYY metodas

Visi mes susiduriame su vienokiais ar kitokiais tikslais, kuriuos turime pasiekti ir tarti: “Padariau!” arba dar geriau “Padarėm!”. Yra keletas metodų, kaip judėti tų tikslų link:
Planinis metodas
⦁ Nustatomas konkretus tikslas;
⦁ Nustatomas konkretus terminas terminas kada tikslas turi būti pasiektas;
⦁ Nustatomi žingsniai kuriuos reikia atlikti tikslui pasiekti;
⦁ Nustatomi kiekvieno žingsnio terminai, kada jie turi būti įgyvendinami;
⦁ Pasidalinami darbai;
⦁ Pristatomi rezultatai;
⦁ Trakšt, brakšt..Babaaahhh..
Agile metodas
⦁ Nustatomas konkretus tikslas;
⦁ Nustatomas konkretus terminas terminas kada tikslas turi būti pasiektas;
⦁ Numatomi žingsniai kuriuos reikia atlikti tikslui pasiekti;
⦁ Numatomi žingsnių terminai, kiek jie turi užtrukti;
⦁ Žingsniai vykdomi paeiliui ir kiekviename žingsnyje pasitikriname situaciją ir rezultatus ir esant poreikiui planas koreguojamas.
⦁ Rezultatai;
Agile metodo principai:
1. Aktyvus užsakovo įtraukimas yra būtinas;
2. Komandos nariams suteikiamos teisės priimti sprendimus;
3. Užduoties reikalavimai gali kisti eigoje, bet darbų galutinis terminas nekinta ir yra fiksuotas pradiniam susitarime.
4. Reikalavimai suvokiami strategiškai (at a high level);
5. Darbai vykdomi mažais žingsneliais,
6. Į kitą žingsnį pereinama tik vieną žingsnį galutinai užfikasvus;
7. Kiekvieno žingsnio rezultatai testuojami, aptariami, pristatomi užsakovui.
8. Taikoma Pareto taisyklė (80/20)
9. Testavimas yra vykdomas visame projecto cikle – nuo ansktyviasių stadijų ir dažnai;
10. Pastovs bendradarbiavimas tarp visų projekto dalyvių ir užsakovų yra būtinas.
Agile metodas yra populiariausias įvairiausiuose verslo projektų valdymuose, tačiau jo ištakos yra nedidelio IT specialistų 2001 metais diskusija, kuomet jie pasiguodė kad tradiciniai programų kūrimo metodai žlunga pernelyg dažnai ir tiesiog reikėjo surasti kitą būdą. Tuomet jie sutarė dėl Agile manifesto, kuris skelbia 4 svarbiausias vertybes tiek pat aktualias dabar, tiek tuomet 2001. Manifestas teigia:
“Mes vertiname:
Individualius žmones ir jų sąveiką bet ne procesus ir įrankius;
Veikiančias programas o ne suprantamą dokumentaciją;
Vartotojo bendradarbiavimą o ne kontrakto derybas;
Reagciją į pokyčius o ne aklą plano sekimą.”

Na ir yra dar vienas metodas. Ir ne, neatspėjote. Šiuo metodu visai nebūtinai šokti iš krūmų garsiai rėkiant ir išgąsdinus visas aplink esančias antis visu ūgiu tėkštis į balą. Visgi pagrindiniai šio metodo suplanuoti etapai:
⦁ Tikslas;
⦁ Rezultatas;
Ir kaip bebūtų keista šis metodas.. visai veikia.. Kol visi meet’inasi, planuoja, svarsto už ir prieš kurdami šviesų rytojų atsiranda tokių išsišokėlių kurie ima ir “daro”. Šio metodo efektyvumo paslaptis, kad vykdytojas (dažniausiai yra vienas) prisiima visą atsakomybę ir inirtingai siekia galutinio tikslo kuris ilgų diskusijų gausiame būryje metu neretai būna pametamas.
Ne, ir vėl neatspėjote. Aš už Agile. Bet jo esmę tikrai suvoks turbūt tik tie, kurie bent kartą praėjo visą BANZAYYY😛

 

Cucumbers

(J)- The weather changes so fast.. No sun again..

(Dorotti) – Yeah.. I went to the market this morning and was caught by the shower. Came back wet as a kitten..:)

(J)- I hope you bought an umbrella;)

(Dorotti) – No! Cucumbers only.

[Monday morning]

Come to work. Put my laptop on the dock. Deep breath in and turn the computer on.

No new emails so far.. But the phone starts ringing. The screen is flashing with different photos of the callers and sometimes I even see one picture on the phone screen, and another voice on the phone receiver. And yet another beeping on the busy line. Late for the meeting! Grab my laptop and run away… Then another.. and again another..Missed calls, New letters, I am happy if someone is late and I get a chance to work on some tasks I must do.. Nope.. everyone is here..

[Tuesday morning]

<…> Laptop, dock, deep breath. Start!

Emails.. Emails.. More task to do.. Calls.. Meetings. So many tasks I didn’t completed yet.. I am late late late.. Go..

[<…>]

[Friday]

I walk to work very calm.. Slowly..

I smile.

Letters.. calls.. meetings..

Usually people are nice . Sometimes they are not. But in general they do not approve me. They just want things happen very fast, no matters how. Good or bad. Just no difference. Just finish it and make a tick – done.  I smile.

The only Lucifer never questions me, never gives any answers just sit sometimes calmly next to me (very very rarely though) and tell same and same story again:

– If I ever knew how it would be.. I had never entered the Russian business..

And it’s all I need. Fully charged and ready for the next ‘fight’..

<..>

Go home. Climb that flat hill carrying the computer on my back and the tears are rolling down my face. Don’t know why, don’t know how, but they are there.. I used to run the steepest hills. But now I am slow. Just moving forward.

Step after step..

Home. Crash in the sofa.. Seems like heaven.. And the tears are free with the full stream..Lets go sleep early today.. 10 o’clock. 12 o’clock 1..2.. Leave the book finally and  fell asleep.

[Weekend]

– Why are you doing that?..

– ..

– Will they pay you for that?..

– No..

– Will you be somehow honored for the work you done?..

– No.

– And if you succeed finally.. Will someone know what did you do there?..

– Don’t think so..

– So why are you killing yourself?.. Life will pass away very quickly..

–  I Have a Chance to Make a Difference..

The Picture

DSC_0464_m

I was sauntering through IKEA as I saw The Picture. It was a huge picture with the Paris view. It was almost perfect for my new home, but.. Well.. I am broke and I am buying a (temporary) kitchen table for 17Eur and the pictures cost was about 30Eur. Not quite a rational purchase..

As I approached the cashiers I met my sister. We both stand for a queue. And I said her about the picture I saw.

– So go and take it! – she said. –  Just hurry up as I am standing a queue for you too!

I headed straightly to the picture department running while pushing the furniture carriage packed with a kitchen table in it. The carriage was trotting making a huge noise but I did not have time to slow it down.   I finally reached my destination grabbed the last piece of picture and turned back to the cashiers. My sister was already looking for me coming back as the price scanning process of our stuff had already started. I was just in time! As we paid and packed, my sister’s husband met our smiling faces. And he was not happy at all..

– Are you two out of your minds?!! How the hell will we pack that thing into the car?!!

Well.. we.. somehow.. packed it.. But one of us was not fitting into the car anyway. My sister decided to stay ant wait till me and my picture would be consigned home and her husband would be back to take her.

As we left I realized that I lost my mobile while trotting with my picture trough the loops of different store departments. But my sister was there to find it..

                                                                               The Table

DSC_0467_m

P.S. I love my sister!

Trail Running People

Just wanted to share my old text to the world. (Tried to translate from Lithuanian.)

We don’t have mountains here.. But we do have best runners on earth!

[2014 03 30]

1779817_10203672715447780_678838549_n

While running the trails we own some rules. You can’t find them published and framed, but all runners know them. It’s all natural and goes without saying:

 Stop to help runners you see on the trail that are really struggling.  You might be in first, you might be on your way to your best trail/ultra race ever, but you’re not going to win a lot of points with the trail running gods if you pass someone in need.  I’m not saying you have to drop everything – 15 or 20 seconds is all you need to stop, make eye contact, and gently ask “hey buddy, you doing alright?” We all hit a low point at some stage of the race, or at some point in the season, and sometimes it makes a world of difference just to know that someone else is reaching out.  That might be just enough to get that person through a slump.

Offer food. Offer water. Offer electrolytes. Offer whatever you have.  You’re in a better state, and somewhere down the line someone else will pass on the favour.“

Trail is what I was looking for without knowing it even existed. The nature, sun, wind, hils, tree roots.. My tired legs.. And people.. Running all together, waiting each other, teaching, laughing..

I do remember my first trail workout. It was John who invited us to try it. There were 5 persons there and I was one of the slowest. I do remember as I saw the first steep hill and though: “Wow.. Well.. I will somehow chuff on and then will be easier..” As we descended there was another hill and yet another one.. And the final 60m steep skiing peak emerged in front of my eyes.. I do not remember that tiredness, just the very large snowflakes falling slowly on the Autumnal grass.. And I also remember the thirst which came after all the runners left. There were 4km left till my home and I could hardly stand on my feet because of tiredness and dehydration. But I had to run, because I would freeze by walking.. There where water puddles of the melted snow on the sidewalk as I run and I could barely refrain from drinking it.. Now every time as I run I pour my hydra bag full in order I could share with others if needed. And  it’s good to train my back to carrying the weight also.

I have a complex that I am always running too slowly. That other are bored with me and are just wasting their time instead of training themselves normally. It’s really worthy to run with stronger runners as they can teach you many things. Can teach the running technique, nutrition, strategy. I always liked to run to the hills. Just like the feeling as I muster my energy and my muscles carries me forward to the top. Then I get down easily, recover and start my battle again. And it was John who turned my perception upside down: You somehow get to the top, and then you fly!.. downwards..

10013078_10203810301927356_182168498_n

These workouts had enthralled me. I could barely wait for the weekends to go flying down these hills on the day light. Of course there is so much more fun to run with the company. I did comprehend that all the runners should run in the groups according to their pace. So I did try to invite more runners of my level not to bother the strongest ones. But deep in my heart I hoped to meet them also on the run. And as someone agreed to meet me for the run, John was always announcing: “I will join you!”

equality

John was that magnet who attracted all the runners and joined us together to one family. And he was that real father or our. Just because he always run together with us, we were rooting for the whole Lithuanian triplet at Trans Gran Canaria run. He was that thread who connected us to the strongest ones.

Andrew. Yeah.. The UltraAdventurer. The God of all runners!! I met him a year ago when looking for help in the treatment of trauma.. I still remember as I was afraid to go to that God with my earthy and soiled problems. I do remember as I was timidly waiting at the reception and the exterior doors got opened, the lite spread in and he walked his easy steps out from that divine haze and became a “simple” human. And now, as a simple runner he joins us to run together. On the same pace, not rushing anywhere, giving precious advise, taking photos and preserving the most joyful moments of our. Wasting his time.. But I have no doubts that time will buy off as he will take part int the races and we all will be wholeheartedly rooting for our Friend. Not a god. And we all will be proud to be Lithuanians, because our friend Lithuanian, who ran with us on our dirty land, will finish among the strongest world ultra runners.

As the running workouts started expand I thought we would have to split in to the groups inevitably and I count the lasts days when have a chance to run with the most experienced runners. I looked like logical that each runner has to train according his ability and not to bother the others. I volunteered to guide the slowest group. But Paul had said: “We will not leave the girls!!”  And someone commented: “Yeah.. They would probably be not safe at the park alone..” And I got rebel.. That’s me who runs alone at nights.. I am strong!  Didn’t you know it?? I am training and forged to be strong! But thanks them all no one was left. We all run together. Rejoicing wonderful company.

1000656_10203810309767552_730619449_n

I sometimes am missing so much for the luxury to be weak .. Knowledge that someone will take care .. But now I know that if sometime I will be very very hard and I will be weak – I will not be alone ..

xG0050210

Apie klaidas

Ar jums nebūna taip, kad suabejojate šimtmečius gyvuojančiius fizikos dėsnius aprašančiomis formulėmis? Prisipažinsiu – man būna.

Ankstesniam darbe turėjau sukonstruoti tokį modelį, kuris į vieną labai griežtą sudėtingą sistemą sudėtų „tikrus“ (surinktus statistinius duomenis iš tikro gyvenimo) ir vis atsinaujinančius kintančius skaičius ir visus esančius nesutapimus taisytų pagal duomenų šaltinio patikimumą. Teorinis tos sistemos variantas remiasi pagrindine prielaida, kad modelio koeficintų matrica yra pastovi. Turbūt nieko nenustebinsiu, kad stebint realaus gyvenimo skaičius, tie koeficientai tikrai nė velnio nepastovūs. Praleidau toli gražu ne vieną nerimo naktį kol man pavyko tą sistemą sutramdyti ir laikui bėgant jis pildėsi ir užaugo į visiškai grandiozinį modelį. Dalykas ko tame modelyje tikrai neliko tai konstantų (fiksuotų skaičių). Net keliant tam tikrą kintamąjį kvadratu,  2 – yra konstanta. Ir čia jis netiko. Grubiai tariant, visi apribojimai turėjo būti tarsi guminiai su skirtingo tamprumo sienelėmis, kurios gavusios didesnį spaudimą išsitempia, bet neplyšta, o slėgiui dingus – nesubliūkšta.

Ir kaip čia dabar nutiko, kad visi pagrindiniai fizikos dėsniai aprašantys pasaulį kaba ant konstantų? G – gravitacijos konstanta, c – šviesos greitis, h –planko konstanta, α –Alfa. Ir apskritai, ar visą visatą galima aprašyti gana elementariom matematikos formulėm? Matematikos, kurią mes sugalvojome patys palyginti ne taip seniai ir ji egzistuoja tik mūsų pačių suvokime? Ir ne šiaip matematika. O konstantomis! Na pačią matematiką aš be galo gerbiu ir tuos dėsnius čia pernelyg suelementarinau, bet vis tiek man ta fizikų idėja atrodo pernelyg įžūli. Ir vat pasirodo abejoju ne aš viena.

Gyvenime aš darau labai daug klaidų. Kurios man neduoda ramybės, už kurias save baru ir sau neatleidžiu. Bjauriausia yra tai, kad apskritai klaidos yra neišvengiamos ir dažniausiai apie jas supranti tik tada kai jos įvyksta, bet iš anksto jų numatyti ne visada išeina. Kad ir kaip karštligiškai besistengčiau apgalvot visas situacijas ir perprast nežinomus dalykus, laikas nėra mano sąjungininkas ir visos pastangos jį ištempti baigiasi didžiuliu nuovargiu, kuris tik mažina dėmesingumą ir klaidų tikimybę tik padidina. Koks tai užburtas ratas be išeities.

Vieną tokią dieną, kai buvau mirtinai pavargusi, Liuciferis bandydamas mane ištempti iš rūpesčių tamsos liepė nusipirkti knygą. Tiesiog eiti į knygyną ir nusipirkti bet kurią knygą, kurios užsimanysiu ir jos čekį kaip įrodymą pristatyti pirmadienį ant darbo stalo. Nuėjau. Lietuviškam knygyne buvau buvus gan seniai ir nuo išdėstytų viršelių raibo akys. Aš tik trypčiojau vietoj nežinodama kaip čia dabar tą knygą išsirinkti. Pagaliau pradėjau vaikščioti po tą knygyną, nužiūrinėti pavadinimus, paimdama ir paskaitydama po vieną kitą pastraipą iš įvairių lentynų. Kol pagaliau pajutau, kad stoviu it įbesta, vienos pastraipos man jau neužtenka ir norisi versti puslapį po puslapio. „13 protu nesuvokiamų dalykų“ gal ne tas pavadinimas kurio maniau ieškanti, bet knygos turinys mane tiesiog įsiurbė. Nekilo jokių abejonių, kad tai ta knyga, kurios aš čia atėjau.

Jau seniai buvau girdėjusi apie tamsiąją materiją (dark matter) ir tamsiąją energiją(dark energy), kurios mane tikrai labai intrigavo bet detaliau jomis pasidomėti progos vis neatsirado. Ši knyga rašė apie tai.

Kas ta tamsioji materija? Čia aš būsiu šiek tiek įžūli ir leisiu sau apibendrinti. Tai yra tai, ko mes nežinome. Mokslininkai stebėdami „labai stipriai“ nuo žemės nutolusius dangaus kūnus ir analizuodami jų judėjimą ir skleidžiamą šviesą pastebėjo, kad pagal apskaičiuotą jų masę jie neatitinka visuotinės traukos dėsnių. Išvada? Yra kažkokia papildoma  masė – materija, kurios šiuolaikiniais metodais negalima užfiksuoti. Pasižvalgius plačiau, paaiškėjo, kad tam, kad pritraukti visos visatos elgseną iki mums žinomų dėsnių – trūksta nei daug nei mažai – 96%. T.y. mūsų žinoma dalis tesudaro tik apie 4%. Be galo įdomu! Neįtikėtina! Mokslininkai turi ko ieškoti ir dievaži tikrai ieško. Stato laboratorijas giliai po kalnais, kad blokuoti saulės šviesą ir visas kitas į žemę patenkančius spindulius tam kad sugauti ir užfiksuoti tą tyrą nežinomą tamsiąją materiją. Aš net neabejoju kad kažką tikrai dar suras, kad tikrai yra dalykų, kurių nežinome, bet pagaliau atsiranda ir idėjų, kad galbūt visuotiniai fizikos dėsniai nėra tokie jau visuotiniai. MOND (Modified Newtonian Dynamics) ir kitų alternatyvių terorijų (pvz reliatyvumui) šalininkai sutinkami labai kontraversiškai ir vis dar labiau norima tikėti tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos mistika. Kad ir kuri stovykla bebūtų teisi aišku yra tai, kad pradinėse prielaidose ne viskas buvo teisinga.

Ar tai tik viena padaryta klaida? Tikrai ne. Apskritai evoliucija yra klaidų pasekmė arba klaidos yra evoliucijos variklis. Kaip mes iš deguoniui neatsparaus dumblio tapome oru kvėpuojančiais, bėgančiais ir mąstančiais individais? Dėl mutacijų. O mutacija pačiu elementariausiu požiūriu yra klaida.

Peiseris

Peiseris (angl. pacer, iš žodžio pace = tempas), tai toks žmogus, kuris reguliuoja bėgiko tempą ilgoje distancijoje. Jis pats nebėga iš visų jėgų, bet reguliuoja savo bėgiką, kad bėgtų tinkamu tempu, kad gertų, kad valgytų. Bėgant ultra bėgimus, paceris dar rodo trasą, kad nuovargio išsekintas bėgikas nepaklystų. Bendras pacerio ir bėgiko tikslas, kad bėgikas nubėgtų visą distanciją, per trumpiausią galimą laiką. Kad sau nenuolaidžiautų ir bėgtų optimaliu greičiu. Kad nebėgtų per greitai ir nenulūžtų trasos vidury. Kad tą trasą baigtų ir baigtų ją gyvas.

Taip yra bėgime. Taip yra ir gyvenime. Tik tam gyvenime bėgimo trasos dažniausiai nėra sužymėtos ir žemėlapiai ne visuomet pasiekiami. Yra tik labai griežtas „deadline“, iki kada turi atbėgti. Pirmą kartą bėgant naujoje vietoje labai sudėtinga. Tokiu atveju labiausiai gelbsti vietiniai, galintys nurodyti kryptį kuria reikia bėgti. Bet neretai tie vietiniai nelabai mėgsta įsibrovėlių ir nėra suinteresuoti sėkmingu jų finišu.

Ir vat kartais tenka bėgti toj naujoj vietoj. Pilnoj bruzgynų, uolų ir skardžių. Kur nesimato horizonto. O kartais nesimato net dangaus. Vienam. Be peiserio. Tik vidinės aistros genamam norisi veržtis į priekį ir visą distanciją nubėgti kuo geriau. Ir būtinai laiku.

Gyvenime mūsų peiseriais dažniausiai tampa artimiausi žmonės: šeima ir draugai. Ir visus savo asmeninius pasiekimus turėtume su jais dalintis vienodai.